Biodujos prekybos ir maisto verslui

Didmeninėse prekyvietėse, prekybos tinkluose ir didelėse virtuvėse kasdien susidaro vaisių, daržovių, kepinių ir supakuoto maisto atliekų. Savininkas sprendžia, ar pačiam eksploatuoti jėgainę, ar atliekas perduoti kitai įmonei, ar sudaryti sutartį su operatoriumi. Atliekos surenkamos kasdien, o už jų priėmimą moka atliekų turėtojas.

Priėmimo mokestis dažnai yra pagrindinė pajamų dalis. Sunkumas – priemaišos: pakuotes, įrankius ir priemaišas reikia pašalinti, o tarp atliekų pasitaiko gyvūninių šalutinių produktų, kuriems taikomos higienos taisyklės. Mūsų modelyje didmeninės prekyvietės atvejis atrodo perspektyvus.

Kas lemia atsipirkimą

Priėmimo mokestis

Priėmimo mokestis už toną dažnai viršija pajamas iš dujų. Tai pirmasis skaičius, kurį reikia patikrinti.

Pakuotės

Supakuotas atliekas reikia išpakuoti, o jėgainė turi sugebėti tvarkyti likučius ir atmetamąją frakciją.

Surinkimo logistika

Kasdienis surinkimas ir trumpi maršrutai mažina išlaidas ir neleidžia atsirasti kvapui.

Higienos reikalavimai

Maitinimo atliekoms ir gyvūniniams šalutiniams produktams reikia patvirtintų apdorojimo etapų ir apskaitos.

Ko reikia, kad pavyktų

  • Sutartis dėl pastovaus tonažo ir priėmimo mokesčio
  • Išpakavimas ir priemaišų pašalinimas
  • Sertifikuotas digestatas arba aiški jo realizavimo vieta

Dažniausi klausimai

Ar atliekų pakanka?

Įprasta apatinė riba – keli tūkstančiai tonų per metus. Mažesnius srautus geriau vežti į netoliese esančią jėgainę.

Kas moka už atliekas?

Mokestį moka atliekų turėtojas. Sutartyje jis fiksuojamas kelerių metų laikotarpiui.

Ar digestatą galima parduoti?

Dažnai taip, jei jis atitinka šalies kokybės standartą, kurį reikia patikrinti.