Rizika slypi ne fermentatoriuje, o aplink jį esančioje grandinėje: tiekėjai gali pasitraukti, srutos – daugiausia vanduo, jas vežti brangu, o digestatą reikia grąžinti į laukus. Mūsų modelyje atvejis su galvijų ir kiaulių srutomis bei maisto atliekomis galimas tam tikromis sąlygomis, bet negarantuotas.
Kas lemia atsipirkimą
Ilgalaikės sutartys su nustatytu kiekiu ir kokybe apsaugo jėgainę nuo vieno tiekėjo praradimo. Be jų kreditoriai mato tuščią fermentatorių.
Srutos – daugiausia vanduo, todėl jas verta vežti tik trumpai. Spindulys lemia realų jėgainės dydį.
Už maisto atliekų ir panašių liekanų priėmimą moka jų tiekėjas. Šios pajamos dažnai silpną mėšlo atvejį paverčia veikiančiu.
Digestatas grįžta į tiekėjų laukus. Susitarimai dėl kiekio, laiko ir kainos lemia, ar tai produktas, ar išlaidos.
Ko reikia, kad pavyktų
- Pasirašytos tiekimo sutartys didžiajai žaliavos daliai
- Trumpas vežimo spindulys ir digestato grąžinimo planas
- Prijungimas prie tinklo arba šilumos ar biometano pirkėjas
Dažniausi klausimai
Kam priklauso centralizuota jėgainė?
Ūkių kooperatyvui, vienam operatoriui su tiekimo sutartimis arba komunalinei įmonei. Modelis už Jus nesirenka; jis parodo, kiek jėgainė uždirba, kad savininkai galėtų tai teisingai pasidalyti.
Kokio dydžio turi būti jėgainė?
Tokio, kokį leidžia sutarta žaliava trumpu vežimo spinduliu. Skaičiuoklė parodys intervalą Jūsų tonažui ir mišiniui.
Elektra ar biometanas?
Biometanui reikia netoli esančio dujų tinklo ir patikimo pirkėjo; kogeneracijai – šilumos vartotojo. Skaičiuoklė palygina abu variantus Jūsų šaliai.