Išrūgos labai skystos (apie 6 % SM), todėl energijos iš tonos gaunama nedaug. Mūsų modelyje projektas tampa realus maždaug nuo 10–20 kt išrūgų per metus; apatinė riba taikoma ten, kur brangi elektra ir dujos. Geriau, jei kartu perdirbami ir riebalų turintys likučiai.
Kas lemia atsipirkimą
Jei jas gerai parduodate pašarui, tai prarastos pajamos – modelyje jas skaičiuojame kaip išlaidas.
Nedidelis riebalų kiekis gerokai padidina dujų išeigą, tačiau dozuoti reikia atsargiai.
Garai ir karštas vanduo visus metus – todėl kogeneracija čia atsiperka geriau nei ūkyje.
Išrūgos greitai rūgsta, todėl reikia buferinio rezervuaro ir proceso kontrolės.
Ko reikia, kad pavyktų
- Pakankamas ir pastovus išrūgų kiekis, kelios dešimtys tūkstančių tonų per metus
- Šilumos ir garų poreikis visus metus
- Sutartys dėl digestato arba jo atskyrimas
Dažniausi klausimai
Ar galima biodujas gaminti vien iš išrūgų?
Galima, tačiau mažais kiekiais ekonomika silpna. Geriausia – išrūgos kartu su riebalų dumblu arba kaimyninių ūkių mėšlu.
Ką daryti su digestatu, jei neturiu savo laukų?
Sudaryti sutartis su ūkiais arba atskirti digestatą. Kitaip jis tampa išlaidomis – skaičiuoklė tai parodys.